Antono Čechovo

Žuvėdra

Režisierė – Nijolė Gelžinytė
Scenografė ir kostiumų dailininkė – Ramunė Skrebūnaitė

„Mes visi skaitome ir rašome apie meilę, o patys mylime mažai…“ (Antonas Čechovas)

Jau praėjo 100 metų, kai didžiojo rusų klasiko Antono Čechovo pjesė “Žuvėdra” pirmą kartą išvydo rampos šviesą. Tačiau laikui bėgant, jo kūrinyje išsakytos mintys ne tolsta nuo mūsų, o atvirkščiai – tampa dar artimesnės.

Dramaturgas „Žuvėdroje“ pavaizdavo tikrąją gyvenimo meilę su jos džiaugsmu ir liūdesiu, atradimais ir netektimis. Neveltui autorius savo kūrinį pavadino komedija, graudžiai juokinga gyvenimo komedija, kai žūsta žmonės, dūžta jų likimai, o puota tęsiasi, gyvenimas toliau nenumaldomai teka savo vaga. Paprasto apsakymo siužetas virsta pjese su stipriu filosofiniu apibendrinimu, kai viskas paprasta ir kartu sudėtinga, kaip gyvenime.

Didelio ežero pakrantėje susitinka paprasti ir kartu sudėtingi žmonės. Ir kiekvienas stengiasi suprasti – ir išsakyti – kas slypi jų sielos gilumoje. Visų pirma tai – meilė, amžina iliuzija, leidžianti pabėgti nuo nuobodžios, varginančios realybės… Ir skausmas – nuo neįveikiamų kliūčių… Ir dvasios stiprybė – turbūt vienintelė prasmingesnio ir gražesnio gyvenimo galimybės garantija.

Spektaklyje panaudoti rusų kompozitorių ir liaudies kūriniai.

Aktoriai:

Joana Čižauskaitė, Viola Klimčiauskaitė, Dalia Mikoliūnaitė, Inga Petrauskaitė, Agnė Sunklodaitė, Aldona Vilutytė, Irmantas Bačelis, Aurimas Meliešius, Žilvinas Ramanauskas, Vytautas Rašimas, Dalius Skamarakas, Arturas Varnas ir Vaidotas Žitkus.

Spektaklio trukmė – 3 valandos (su viena pertrauka).

Premjera – 1997 m. gruodžio 13 d.
Paskutinį kartą rodytas – 1999 m. balandžo 10 d.

Spauda apie spektaklį:

“Žiūrint į šviečiančius, kiekvieną personažų „sielos posūkį“ išgyventi, atskleisti besistengiančius aktorius, net sunku patikėti, kad šiandienos chaose dar įmanoma tokia “juvelyrinio” darbo laboratorija!“
Algė MERKELYTĖ, „7 meno dienos“, 1997-06-20

„Spektaklis prasideda paveikslu, kuriame visi baltais kostiumais – tai primena senovinę fotografiją ir kartu tortą, kurį mums, žiūrovams, reikės suvalgyti. Antrasis veiksmas parodo, kas įvyko po to, kai mes tą tortą suvalgėme ir kai gyvenimas atgręžė daug liūdnesnę ir dramatiškesnę pusę. (…) Puikiai sugalvotos spektaklyje vaikinų ir merginų, vyrų ir moterų poros. Ir visame spektaklyje juntama ideali meilė, kuri kartu ir kūniška. Jos visiems reikia, bet nė vienas negali jos pasiekti.
Gyvas, šviesus, gyvenimą teigiantis spektaklis. Tokius norisi žiūrėti ir apie juos kalbėti.“

Ana ŠULGAT (Sankt Peterburgas), „Literatūra ir Menas“, 1998-05-02

„Pirmas dalykas, kurį man malonu pasakyti, pradedant kalbą apie Keistuolių teatro „Žuvėdrą“, yra tas, kad šį spektaklį negėda nei rodyti, nei žiūrėti. Aš suprantu, kad režisierę Nijolę Gelžinytę labiausiai jaudino visa, ką iš pjesės galima ištraukti apie meilę. Apie tai kalbama labai tiksliai ir nuosekliai. Nuo absoliučios pirmo veiksmo idilijos iki absoliutaus antro tragizmo.
…Spektaklį žiūrėti įdomu – jame kone virtuoziška ritmo partitūra, ir tai neleidžia nuobodžiauti.“
Leonidas POPOVAS (Sankt Peterburgas), „Literatūra ir menas“, 1998-05-02