Keistuolių teatras

Tuo metu Lietuvoj jau spartėja draugo M.Gorbačiovo paskelbta "perestroika", prasideda kooperatyvų laikai. Turbūt, pats didžiausias avantiūristas per visą Keistuolių teatro gyvavimo istoriją, režisierius ir pedagogas Romualdas Vikšraitis susikviečia tris savo buvusius studentus ir pasiūlo idée fixe: kurkim teatrą - kooperatyvą!
Tai įvyksta 1989 metų sausio 6 dieną. Per Tris Karalius. Ilona, Aidas, Sigutis ir Romualdas nusprendžia įkurti pirmąjį nepriklausomą teatrą Lietuvoje (jei neskaitysim Nepriklausomos Lietuvos laikais egzistavusių teatrų). Ta proga išgeriamas šampanas ir aptariamos tolesnės veiklos kryptys. Naujas teatras taip ir pavadinamas "Teatras". "Keistuolių" vardas atsiras po pusmečio, kai trims teatro aktoriams galutinai jį prikabins Lietuvos vaikai. Nes Lietuvos televizijoje dar praeitais metais pradėtos sekti ir vaidinti D.Biseto pasakos dėl televizijos režisierės N.Makauskaitės išradingumo, jaunųjų "keistuolių" muzikalumo, Lietuvos vaikų imlumo ir kitų teatrų vaikiško repertuaro nuobodumo tampa labai populiarios.

Repeticijos Statybininkų kultūros rūmuose, "Pergalės" kino teatre, gastrolės po Lietuvos miestus, pradedant Vilniumi, baigiant Klausučiais, dekoracijų laikymas garaže, transportavimas automobilyje "Žiguliai", bilietų platinimas, afišų klijavimas, susipažinimas su įstatais ir įstatymais, visai "nekūrybiškos" buhalterijos analizė, bemiegės naktys ir dienos neatbaido jauno teatro entuziazmo. Šalia repeticijų ir spektaklių atsiranda vietos net labdarai. Ne tik vaikai ima vadinti aktorius ir režisierių "keistuoliais". Gastroles Punske teatras pradeda "Keistuolių teatro" vardu.

Su nauju vardu ima formuotis ir teatro veidas, ir repertuaras. Šalia jau anksčiau vaidinto koncerto "Dainelė šypseną pratęs", skelbiama premjera suaugusiems žiūrovams. Tai režisieriaus R.Vikšraičio pastatymas - P.Slavkino "Paveikslas". Gal ne pati aktualiausia ir "giliausia" pjesė pasaulyje, bet labai tinkanti "aktoriniams aparatams minkyti".

Tuo pat metu rampos šviesą išvysta jau nuo studijų laikų narstytų D.Biseto pasakų inscenizacija "Kitą kartą". Visos grupės pastangomis kurtas spektaklis džiugins ne tik mažuosius, bet ir suaugusius, kels susižavėjimą kolegų tarpe, o svarbiausia, garantuos beveik šimtaprocentinį žiūrovų lankomumą, o tai leis be dotacijų ir rėmėjų gyvenančiam teatrui, mokančiam visus priklausomus kooperatyvo mokesčius, išdrįsti kreiptis į Spaudos rūmų vadovybę dėl salės nuomos.

Tų pačių metų rudenį prie trupės prisijungia Robertas Aleksaitis, trečiasis "pabėgėlis" iš Marijampolės teatro. Grįžęs nesididžiuoja - šviečia spektaklius, leidžia muziką, tampo dekoracijas, trumpiau tariant, perima visas gerąsias Keistuolių teatro tradicijas. Spalio mėnesį surenčiamas linksmas spektaklis - koncertas, kuriame Robertas jau "griežia pirmu smuiku". Tai dar iš studentiškų laikų atkeliavusios improvizacijos, koncertiniai etiudai, atliekami aktorių, pasivadinusių Intymios vyrų trupės "Erelis" vardu. Šalia Roberto ir Aido scenoje vaidina "marijampoliečiai" Andrius Kaniava, Darius Auželis, Darius Meškauskas, kurį vėliau pakeis Darius Miniotas. Su oratorija "Brisiaus galas", kantata "Kliudžiau", "Sakme pagal Juzą" Intymi vyrų trupė "Erelis" tvirtai įsitaiso teatrinio jumoro nišoje, kaip atasvara tuo metu sparčiai plintančioms "agitbrigadinio jumoro" grupėms.