1988-ųjų pavasarį Aidas ir Sigutis padaro pirmą savo darbelį, koncertą mažiesiems "Dainelė šypseną pratęs", kuriame jaunatviškais etiudais paverčiamos M.Vainilaičio eilės ir L.Vilkončiaus dainelės. Šiuo darbeliu jie tyliai pradeda arti vagą išsvajoto teatro link. Vaikų darželiai, mokyklos, sanatorijos, poilsio aikštelės... Kur tik nepabuvota.

Tų pačių metų vasarą garsiai nuskamba "kareivių" kurso diplominiai spektakliai ir teatro padangėje atsiranda naujai iškepti aktoriai: Andrius Kaniava, Darius Auželis, Darius Meškauskas... Ir, nesuspėjusi pakilti, Ministerijos "planuotojų" dėka, gabi aktorių grupė nusileidžia Marijampolės (tuomet dar Kapsuko) dramos teatre. Vėl neatsižvelgta į prašymus, esamas galimybes drauge su trimis anksčiau baigusiais kolegomis sukurti atskirą teatro trupę.

Aidas ir Sigutis savanoriškai vyksta paskui draugus į Marijampolę. Vadovaujami nebe jauno, bet vis dar žadančio režisieriaus, jaunieji aktoriai apvažiuos Sūduvą, Sibirą, patirs kūrybines prastovas, nevaisingų repeticijų skonį, ir, kas po mėnesio, kas po metų, sugrįš atgal į Vilnių.