muzikinis spektaklis mažiems ir dideliems Donaldo Bisseto pasakų motyvais

Kitą kartą

Donaldas Bissetas – profesionalus anglų aktorius, ilgą laiką vaidinęs įžymiajame Karališkajame Šekspyro teatre. Savo pasakas Donaldas Bissetas kuria savaip: televizijos ekrane pats piešia paveikslėlius ir jais iliustruoja savo paties pasakojamas istorijas.

Kitą kartą tekėjo žodžių upė. Tekėjo ji į jūrą, ir visi žodžiai tekėjo į pasakų knygas. Kitą kartą trys keisti žmogeliukai – Keistutis, Keistutė ir Keistukas – įbrido į žodžių upę ir prisisėmė pilnas rieškučias vandens:
„Kitą kartą buvo...“
„Buvo kitą kartą...“
„Kartą kitą buvo...“

Taškydamiesi ir laistydami vienas kitą žodžių vandeniu, linksmai ir liūdnai dainuodami, pavirsdami paukščiais, žvėreliais, įvairiais žmonėmis ir daiktais, trys keisti žmogeliukai žiūrovų akivaizdoje kuria paprastas, bet jautrias ir juokingas istorijas.

Vaidina

Ilona Balsytė, Aidas Giniotis, Sigutis Jačėnas
Scenografijos ir kostiumų dailininkė – Filomena Linčiūtė-Vaitiekūnienė.
Muzika – Aido Giniočio, Vadimo Kamrazerio, Gedimino Storpirščio

Žiūrovai – vaikai nuo 4 metų ir vyresni
Trukmė – 70 minučių

Premjera – 1989-06-16
Paskutinį kartą suvaidinta – 2002-11-30

Spauda apie spektaklį

„Tai D.Bisseto pasakų kompozicija.
Visos šios pasakėlės scenoje – nepaprastai skaidrios. Tai savotiška žaismė be pradžios ir pabaigos. Ir be moralų. Gyvenimo problemos pateikiamos labai paprastom priemonėm, nuoširdžiai ir lengvai. Užtenka aktoriams tik pakeisti vieną kitą aprangos detalę, ir be didesnio vargo čia pat matome, kaip aktoriai, ką tik vaidinę Fėją ar Raganosį, jau tapo Žiogu ar Sraige, Anabele ar Pingvinuku. Bene didžiausia vertybė – pati spektaklio režisūra. Čia einama nuo paprasto prie sudėtingesnio. Pasibaigus pasakai, kurią dažniausiai atspėja patys žiūrovai pagal rodomą pradžioje paveikslėlį, veiksmas nenutrūksta, bet tuo pačiu ritmu tęsiasi scenoje gyvenimas, jungiamas tai dainele, tai muzikiniu intarpu, tai lengvu ir grakščiu artistų šokiu. Ir tas žaidimas įtraukia publiką į savo ratą; mažasis žiūrovas tiki tuo gyvenimu, kurį mato, jis jį kuria drauge su aktoriais, pritardamas plojimu arba vaidinimu. Ypač įspūdinga, kai didelė mažųjų žiūrovų dalis, sulipusi ant scenos, drauge su aktore I. Balsyte skrenda į Australiją…
Tas dvasinis artumas vaiko pasaulėliui, tas troškulys pamatyti plačiau, nulėkti toliau, tenai už svajonių ir pasakų rato – visą salę užlieja jaukia šiluma…“
Aleksandras GUOBYS, 1989 12 08