1995 metais stengiamasi išbristi iš finansinės krizės, susidariusios po filmo "Tamangai" pastatymo. Spaudos rūmų vadovybė pakelia salės nuomos kainą, kuri, esant nepalankiai padėčiai, lėtai ir kankinančiai gramzdina teatrą į skolas. Raštai ir žygiai į Kultūros ministeriją su prašymais gelbėti teatrą, skęstantį finansiškai, atsiremia į valdininkų abejingumą ir bereikšmius pažadus. Padėtis darosi katastrofiška. Gresia teatro iširimas. Kaip tik tuo metu nuo trupės atskyla režisierius R.Vikšraitis, atskeldamas nuo teatro studentų mokymui gautas patalpas. Viskas taip blogai, kad belieka tik juoktis. Tą ir daro Keistuoliai. Teatro dienos proga rengiamas pompastiškas minėjimas "Zenonas '95"! Kaip alternatyva "Oskarams", "Feliksams", "Kristoforams", "Bitėms" su jų rimtais vertinimų kriterijais, "Zenonais" apdovanojami linksmiausi, šmaikščiausi ar šiaip netilpę į tradicinius teatro žanro rėmus aktoriai. "Zenonas" taps reikalingu Teatro dienos priedu, primenančiu geromis teatro "kapustnikų" tradicijomis garsėjusias teatro šventes prieš gerą dešimtmetį. Čia pirmąkart Keistuoliai atlieka "Odę Zenonui", jumoristinį literatūrinį - muzikinį montažą, kuriame skamba kūriniai, vėliau išgarsėsią bendru pavadinimu "Vogtos dainos".

Sunki materialinė padėtis, daug jėgų ir išlaidų reikalaujantis studentų ruošimas, koreguoja kūrybinius planus. Keistuoliai suka teatro vairą šou verslo link. Iki pat studentų atėjimo į teatrą dominuos koncertinė veikla, dalyvavimai populiariosios muzikos festivaliuose Nidoje, Palangoje, vaikų šventėse, TV žaidimuose, masiniuose renginiuose, pradedant Sporto rūmais, baigiant Lietuvos keliais dardančiomis "Didžiosiomis lenktynėmis". Šou renginiai garantuoja išlaikymą svarbiausiam teatro uždaviniui - naujos kartos aktorių ruošimui, kurie ruošia kursinius darbus, gilindamiesi į klasikų V.Šekspyro, M.Gorkio, A.Čechovo, taip pat šių laikų autorių kūrinius. Jau antrais - trečiais mokymosi metais studentai įvedami į repertuarinius spektaklius, taip pažindami kontakto su publika ir vaidmens vystymo praktikoje skonį. Atėjus rudeniui, pradedamas repetuoti spektaklis "Laimingasis Hansas", kuriame pirmąsyk bandoma sujungti "senąją" ir "naująją" kartą spektaklio kūrimo procese. Gruodžio mėnesį pasirodys premjera, spektaklis pradės gyvenimą, kuris bus kupinas pakilimų ir nuopuolių, kuris bus niekada nenuspėjamas ir žavės vidine improvizacijos intriga. O tuo metu teatro veidu lieka spektaklis "Jonas Kareivis"; jis kviečiamas į Austriją, kur Keistuoliai užmezga kūrybinius ryšius su Zalcburgo "TOI Haus" teatru. Palankūs Austrijos kritikų atsiliepimai, Zalcburgo žemės valdžios vertinimai įgalina ateityje planuoti teatrų kūrybinius mainus tarp Keistuolių teatro ir "TOI Haus Theater". Lietuvoje "Jonas Kareivis" laimi pagrindinį prizą profesionalių teatrų festivalyje Kaune . Už geriausiai atliktą vyro vaidmenį apdovanojamas Andrius Kaniava, vaidinantis Jackų. Tai jau reiškia ir žiuri ir teatralų pripažinimą. Po puikios šventės Kaune, pakilęs į aukštumas, nešinas dideliu ir daug sveriančiu "Grand Prix", režisierius A.Giniotis grįš į Spaudos rūmus, ilgai dunksės prizu į duris, norės padėti jį teatro relikvijų kolekcijoje, bet, budinčio sargo apšauktas naktibalda ir idiotu, prisimins normaliosios visuomenės požiūrį į menininkus bei panašius "keistuolius" ir nusileis ant žemės. Bet čia, kaip sakoma, pro memoria.