1992 metai - teatro stabilizavimosi metai, kai einama nusibrėžtu keliu. Ne tik nusibrėžtu, bet ir grįstu geltonomis plytomis. Tokią kelionę lemia du pagrindiniai įvykiai. Vienas jų - naujos medžiagos pasirinkimas. Tai F.L.Baumo pasaka "Ozo šalies burtininkas". Ir naujo direktoriaus atėjimas. Tai Haroldas Mackevičius. Žmogus su komerciniais įgūdžiais ir kūrybine gyslele. Dviejų metų bėgyje pakeitęs penkis direktorius, teatras randa ligi šiol trūkusią grandį. Naujasis direktorius, lig šiol neturėjęs praktikos jokiame teatre, greit pritampa prie vienmečių ir vienminčių trupės. Atsiranda profesionalus rūpestis teatro rentabilumu, aktoriai gali ramiai atsiduoti kūrybiniam darbui. Keistuoliai kviečiami. Keistuolių reikia. Sukuriamas išsikapstančio iš sunkiausios padėties teatro įvaizdis, o to labai reikia sunkėjančio gyvenimo prislėgtai Lietuvai. Teatriniame pasaulyje sklando gandai apie mistinį Keistuolių turtingumą ir klestėjimą. O teatras tik tuo metu atranda pirmąjį savo rėmėją AB "Statyba", remiantį teatrą transporto paslaugomis ir šiek tiek finansiškai. Galutinai susiformuoja santykiai su dienraščiu "Lietuvos rytas", kuris juridiškai įteisina savo reklamines paslaugas kaip teatro paramą. Reklamuotis padeda ir radijo stotis "M-1". Veiklaus direktoriaus dėka naujasis pastatymas "Smaragdo miesto burtininkas" taip pat susilaukia rėmėjų dėmesio. Premjera įvyksta gegužės 3 dieną.

Puikūs aktorių, ypač A.Kaniavos, darbai, režisūrinis A.Giniočio debiutas susilaukia žiūrovų dėmesio ir pripažinimo. Abejingi lieka tik teatrinės visuomenės požiūrio formuotojai - kritikai. Iš dvidešimties kviestųjų premjerinius spektaklius aplanko vos vienintelis E.Jansonas, kurio kritinis straipsnis spaudoje suteikia pagrindą profesinėms diskusijoms. Dar ilgai stokos Keistuoliai teatrinių "viršūnių" dėmesio, beviltiškai bandydami pralaužti moralinę sieną, skiriančią valstybinių ir nevalstybinio teatro teritorijas, dar ilgai girdės, kad teatras vaikams - pats reikalingiausias, bet dar ne sykį susidurs su taip kalbėjusiais postsovietiniais funkcionieriiais, įeis pro Teatro sąjungos vartus, bet dar ilgai jaus "valstybinių" požiūrį, kokį jautė Lietuva, būdama kitos sąjungos sudėtyje.

Tuo metu Keistuolių teatras dirba tokiu principu, kurį įvardinti galima būtų įvairiai. Pavyzdžiui: "nedirbančių nėra", "nėra darbo - rask", "kiek dirbsi - tiek turėsi", "padėk kitam nelaimėje - pats išsigelbėsi", "jei reikia - galiu"... Tai leidžia ryžtis naujam žingsniui. Įgiję praktikos televizijoje, padedami režisierės A.Einikytės, Keistuoliai pasiūlo Lietuvos televizijai statyti bendros gamybos filmą "Geltonų plytų kelias". Pusę finansinių išlaidų dengia Keistuolių teatras"! Kaip vėliau pasakys vieno Lietuvos teatrų direktorius: "Tai neįmanoma. Teatras negali išsilaikyti pats. Analogų nėra visoje Europoje. Arba jūs esate nonsensas, arba išvis ne teatras". Deja, teatro kritikos nuomonė ilgai liks neutrali bet kokių teiginių atžvilgiu.

O darbas verda. Dirba visi ir viską. Aktoriai - ne tik vaidina, bet rūpinasi tiekimu, pristato dekoracijas, aktyvusis D. Auželis suorganizuoja net pietų pristatymą į filmavimo aikštelę... Direktorius - vaidina... Vasarą ir rudenį filmuojamas filmas, režisierius R.Vikšraitis repetuoja naują pjesę, rudenį vėl gastroliuojama Punsko krašte, įrašinėjama "Geltonų plytų kelio" audio versija. Teatro darbų krūvis pasiekia apogėjų. Pasibaigus kalėdiniam sezonui, jaučiamas didžiulis nuovargis ir išsekimas.