1990-ieji prasideda įtemptomis repeticijomis prieš Vasario 16-ąją. Keistuolių teatras ruošiasi premjerai. Romualdas Vikšraitis stato A.Mickevičiaus "Konradą Valenrodą", spektaklį, atvedusį į teatrą jauną scenografę Ramunę Skrebūnaitę, kuri čia ir liks dirbti, formuodama pagrindinius Keistuolių teatro scenografijos, tampančios veiksmo dalimi, principus. Garsiai nuskamba Vasario 16-oji. Tyliai praeina premjera. Drauge su tautinio atgimimo pakilimu teatrus užklumpa kūrybinis atoslūgis. Prasideda teatrų krizė Lietuvoje. Keistuolių teatras, kurio vaikiški spektakliai nestokoja anšlagų, vaidinami po du, po tris kartus per dieną, vakariniuose spektakliuose sulaukia 15-30 žiūrovų. Tai, ko nejaučia valstybinis teatras, ypatingai skaudžiai pajunta privatus teatras. Tai - nuostolingas, nelankomas spektaklis. "Konradas Valenrodas" ir "Paveikslas" dar bus vaidinami visą sezoną, kaip deficitas aktorinei "formai" palaikyti, bet, drauge su aktoriaus S.Jačėno pasitraukimu, išnyks, ilgam palikdami spragą teatro repertuare suaugusiems žiūrovams.

1990 metų rudenį, suprasdami pastatymų suaugusiems stygių, Keistuoliai imasi stambaus kūrinio šturmo. A.Giniotis imasi režisieriaus funkcijų, bando realizuoti dar studijų laikais sėkmingai varijuotą A.L.Webber'io "Jesus Christ Superstar" versiją "Dr. Stasys", kurios savitumą sudaro populiarios roko operos ir puikiai pažįstamo libreto apie daktarą Aiskaudą samplaika. Pirmąkart spektaklyje užimtų artistų trupė išsiplečia iki keturiolikos žmonių. Muziką įrašyti sutinka kompozitorius ir aranžuotojas Andrius Kulikauskas, tuo metu garsėjęs kaip hipių laikų muzikos žinovas ir praktikas. Kviečiami aktoriai iš kitų teatrų, televizijos, scenos judesio konsultantu pakviečiamas baleto režisierius Jurijus Smoriginas. Aktoriai dainuoja, šoka, repeticijų metu ieškoma sudėtingo dviejų žanrų derinimo. Teatras verda, jaučiamas pakilimas ir ruošimasis naujam žingsniui. Deja, tai tarsi atgaja prieš likimo smūgį.